Noriu jums papasakoti istoriją, kurią sužinojau iš budistų vienuolio Ajahn Brahm. Ši istorija atskleidžia, kokie kartais būname perfekcionistai ir vos atsiradus menkai klaidelei mūsų gyvenime, susikoncentruojame būtent į ją ir nebematome didžiojo paveikslo. Tuomet pasineriame į pyktį, gėdą, kad nesugebėjome padaryti tobulai, ir tik po kurio laiko suprantame, jog būtent šis išskirtinumas mus ir daro unikaliais. Tada pasiekiame taurumo jausmą. Netobulo tobulumo. Taigi štai ji. Istorija, apie dvi kreivas plytas.
Įsigiję žemės vienuolyno statybai 1983 metais, vienuoliai vos nebankrutavo. Juos tiesiog slėgė skolos. Tame įsigytame žemės sklypelyje, nebuvo nė vieno statinio, net lūšnelės. Pirmąsias kelias savaites, vienuoliai miegojo ne lovose, o ant senų durų, kurias už grašius jie buvo įsigiję sendaikčių prekyvietėje. Po kiekvienu kampu pakišę plytą kiek kilstelėję duris nuo žemės. (Jokių čiužinių, kaip suprantate, jie neturėjo — juk buvo tik miško vienuoliai.)
Vienuolyno vyresnysis gavo geriausias duris — lygiu paviršiumi. O Ajahn duryse ties viduriu, kur kadaise buvo rankena, žiojo nemaža skylė. Pro skylę nuolat pūtė šaltas vėjas ir naktimis jis ne ką pamiegodavo.
Ajahn ir kiti vienuoliai buvo neturtingi vienuoliai jiems reikėjo pastogės vienuolynui. Statybininkų jie samdyti neišgalėjo — juk jau vien statybinės medžiagos kainavo nemažus pinigus. Taigi, Ajahn turėjo išmokti statyti: lieti pamatus, maišyti cementą, kloti plytas, dengti stogą įrengti vandentekį ir daugybę kitų darbų. Kai Ajahn buvo pasaulietis, jis studijavo teorinę fiziką, o vėliau dirbo mokytoju, todėl nebuvo pratęs dirbti fizinį darbą. Tačiau po kelerių metų, jis tapo gana įgudusiu statybininku. Vis dėl to, pradžia buvo labai sunki.
Iš šalies plytų klojimas gali pasirodyti gana lengvas darbas: drėbteli cemento mišinio, patekšnoji čia, paskui ten, ir viskas. Bet kai jis pradėjo plytas kloti, vos tik kaukštelėdavo per vieną plytos kampą, kitas tuoj pat pakildavo viršun. O kai lygindavo išsišovusį plytos kampą plyta iš vis išslysdavo iš savo vietos. Kai įstumdavo ją atgal, pirmasis plytos kampas vėl pakildavo.
Ajahn — vienuolis todėl jis turėjo užtektinai kantrybės ir marias laiko. Jis nuoširdžiai stengėsi, kad kiekviena plyta būtų paklota tiesiog tobulai, nesvarbu, kiek laiko tai atimtų. Galiausiai Ajahn baigė statyti savo pirmąją plytų sieną ir žengtelėjo atgal ja pasigrožėti. tik tuomet jis išvydo, kad pražiūrėjo dvi plytas! Visos plytos gulėjo tvarkingai lygiomis eilėmis, o tos dvi — tiesiog kreivai kyšojo. Gadino visą sieną. Jos viską bjaurojo.
Iki to laiko cementas jau buvo sustingęs, todėl plytų išimti jau nebegalėjo. todėl vienuolis paprašė vienuolyno vyresniojo, kad leistų nugriauti, arba dar geriau — susprogdinti sieną, kad jis galėtų ją iš naujo perstatyti. Jis manė, jog viską sugadino ir dėl to labai nesmagiai jautėsi. Bet, vienuolyno vadovas pasakė „ne“, siena turi likti.
Vedžiodamas pirmuosius vienuolyno lankytojus po jų vos vos apsiplunksnavusį vienuolyną, Ajahn visuomet stengėsi aplenkti savo pirmąją plytų sieną. Jis nenorėjo, kad kas nors ją pamatytų. Bet vieną dieną, gal po kokių trijų ar keturių mėnesių, vienas vienuolyno svečias pamatė jo statinį.
— Kokia graži siena, — ištarė paprastai.
— Pone, — atsakė nustebęs vienuolis,— gal jūsų regėjimas šlubuoja, o akinius palikote automobilyje? Nejaugi nematote tų dviejų kreivų plytų kurios gadina visą sieną?
Lankytojo atsakymas pakeitė vienuolio požiūrį ne tik į tą sieną, bet ir į save patį bei daugelį kitų dalykų. Jis pasakė:
— Taip, aš matau tas dvi kreivas plytas. Bet aš taip pat matau 998 geras plytas.
Vienuolis tai išgirdęs buvo priblokštas. Pirmą kartą, per tuos tris mėnesius, be savo dviejų klaidų, jis pamatė visas kitas plytas. Viršuje, apačioje, į kairę ir į dešinę nuo išklypusių plytų, buvo nuostabiai lygiai, tiesiog tobulai suklotos plytos. Be to, gerų plytų buvo daugybė, kur kas daugiau negu tos dvi kreivosios. Iki tos akimirkos, jo akys matė tik tas dvi klaidas; jis buvo aklas pamatyti visa kita. Štai kodėl jis negalėjo žiūrėti į tą sieną ir nenorėjo, kad kas kitas ją matytų. Tik dėl to vienuolis norėjo ją sugriauti. Bet dabar, kai pradėjo matyti gerąsias plytas, siena jam nebeatrodė tokia baisi. Ji buvo, kaip sakė svečias, „graži plytų siena“. Vienuolio siena ir dabar tebestovi toje pačioje vietoje jau daugiau nei 20 metų, bet jis pasakojo, jog jau pamiršo, kur yra tos dvi blogosios plytos.
Pagalvokite, kiek daug žmonių išsiskiria tik dėl to, kad žvelgdami į savo partnerį temato tas „dvi kreivas plytas“? Kiek daug iš mūsų grimzta į depresiją, ar net galvoja apie savižudybę, nes viskas, kas regime savyje, yra tos „dvi kreivos plytos“? Juk kiek daug yra gerų tobulai lygių plytų aplink — viršuje ir apačioje, į kairę ir į dešinę puses nutolusių nuo kreivųjų. Kartais mes tiesiog jų nepastebime, visą dėmesį sutelkdami tikį klaidas. Mes matome tik klaidas ir manome, kad be trūkumų, daugiau nieko nėra — todėl norime juos sunaikinti. Ir kartais, dėl šios priežasties, sugriauname „labai gražią sieną“.
Tiek aš ir tu, mes visi, turime dvi kreivas plytas, bet nepriekaištingų plytų, kiekviename iš mūsų yra kur kas daugiau nei klaidų. Tą akimirką, kai tai pamatome, viskas nebeatrodo taip blogai. Mes ne tik galime gyventi taikoje su savimi ir savo trūkumais, — mes vėl galime mėgautis gyvenimu su savo partneriu.
Išskirtinės mūsų savybės, kartais atrodo, kaip klaidos, kurias vertiname kaip trūkumus. Tačiau šios išskirtinės savybės, mus daro unikaliais, savitais. Jos tampa išskirtinėmis ir praturtina mūsų gyvenimą. Bet tai nutikti gali tik tada, kai pradėsime matyti ne vien tik klaidas.
— White Jasumin