Twenty firs note. Night.

Lietuviškai žemiau

= “Twenty first note. Night.” =

`

The twenty first note of this notebook will cover the night. About that night, when everything started from “Hello” and kiss into the lips. That kiss, as on other days. But this night was different. This night was full of magic and fairy dusts. That night I dived into your Atlantic Ocean colour eyes. Or maybe I tempted you by my green eyes? That night, you pulled me closer and ate my look, aspiring your sweet lips kiss. That made feel me crazy. Your fingertips stroked my body and slowly went down by shoulder line. That night, your fingers was touching my back so gently, till grabbed my dress zipper, and at the same moment my fingertips adored your shirts buttons. Finally, we was standing naked and I could see every single part of your not hidden body, every muscle movement you’re your body covered by veins. Like a blood thirsty vampire, you was drinking my body smell and kissing my neck by your intoxicating kisses. There wasn’t any shame or fear. Just you and I, surrounded by passion. Two Gods from their kingdoms: Hell and Heaven, speaking without language. As a high-end drug, I was dizzy of your body pheromones, touches and love. I can just remember that I was in euphoria. We fell asleep next to each other, surrounded by magic and warmth.

`

`

= “Dvidešimt pirmas įrašas. Vasaros naktis.” =

`

Dvidešimt pirmas įrašas šioje užrašų knygelėje bus apie vasaros naktį. Apie vasaros naktį, kai viskas prasidėjo nuo nekalto „Labas“  ir pakšt į lūpas. Tokiu pat pakšt, kaip ir kitomis dienomis. Bet ši, buvo kitokia. Ta naktis, buvo pilna magijos ir fėjų dulkių. Tą naktį pasinėriau į tavo akis, tarsi į Atlanto Okeaną. O gal tai aš tave suviliojau savo žaliomis akimis? Tą naktį, sugriebęs mane, prisitraukei prie savo, aistra pulsuojančio kūno ir rijai mano žvilgsnį, trokštantį tavo saldžių lūpų bučinio. O tai tave vedė iš proto. Tavo pirštų galiukai glostė mano kūną ir lėtai slinko žemyn pečių linija. Tą naktį, švelniai savo pirštus vedžiojai nugara, kol jie sugriebė mano suknelės užtrauktuką, o mano pirštai tuo metu, glamonėjo tavo marškinių sagas. Galiausiai stovėjome vienmarškiniai ir galėjau matyti kiekvieną tavo nekaltai neuždengto kūno plotelį, kiekvieną raumens judesį ir kraujo gyslų išraižytą kūną. Tarsi kraujo ištroškęs vampyras, savanaudiškai gėrei mano kūno kvapą ir svaiginai savo bučiniais man į kaklą. Nebuvo jokios gėdos ar baimės. Tik aš ir tu — aistros apsupti, tarsi Du Dievaičiai iš savo karalysčių: Pragaro ir Dangaus, kalbantys nebylia kalba. Kaip aukščiausios klasės narkotikais, svaiginausi tavo kūno feromonais, prisilietimais ir meile. Pamenu tik tai, kad buvo gera, šilta ir euforija. Užmigome šalia vienas kito, apsupti magijos ir šilumos.

— White Jasumin

Aštuonioliktas įrašas. Prisipažinimas.

English below…

`

`

= “Aštuonioliktas įrašas. Prisipažinimas.” =

`

`

Aštuonioliktas įrašas šioje užrašų knygelėje bus apie ….  Aš sergu. Aš — sergu nepagydoma tavo meilės liga. Esu leisgyvė ir išblyškus gazelė, kuri pastaruosius mėnesius maitinosi tik mintimis apie tave. Jeigu dabar mane sutiktų meilės Guru — paguldytų mane į nepagydomų ligų skyrių. Sergu sunkia liga, kurios pavadinimas — TU. Užsikrėtus virusu, jis pasireiškia praėjus skirtingam laiko tarpui (kiekvieno individo l’amour auros imunitetas yra labai skirtingas). Pagrindiniai ligos požymiai yra šie: gyvenimas tampa gražesnis, spalvos — ryškesnės, mintys sukasi tik apie virusą, žmonės — geresni, pilve ima skraidyti margaspalviai didelių meilės ir aistros sparnų drugeliai, nugara bėgioja tūkstančiai skruzdėlyčių pagalvojus vos vieną mintį apie virusą, o užmerkus akis ir įsivaizdavus virusą, kuris pabučiuoja tavo kaklą arba lūpas tu tiesiog atsijungi kelioms sekundėms. Tai — pirminės stadijos požymiai, kurie laikui bėgant, pasireiškia vis sunkesnėmis formomis: rūpinimusi virusu (kad jis nesušaltų, kad būtų pavalgęs ir pailsėjęs), viruso laimės ieškojimas ir problemų sprendimas. Mokslininkai nustatė, jog užsikrėtus šiuo nepagydomu virusu kartą, nėra būdų atstatyti prieš tai buvusį imunitetą, kadangi jis pasireiškia kitomis sunkesnėmis — lengvesnėmis atmainomis. Viruso atmainos paplitusios visame pasaulyje nuo pat Žemės susiformavimo. Jis — vienetinis, nors „TU“ virusu, gali sirgti ir keli asmenys vienu metu. Kai individas negauna viruso „TU“ jis ima nykti ir sunkiai perneša (o kai kurie ir neperneša) jo pasišalinimą iš organizmo. Beje, virusas palieka savo egzistavimo pėdsakus. Norint jaustis gerai, reikia nuolat turėti virusą šalia — po mažesnę ar didesnę dozę kiekvieną dieną ar bent kartą į savaitę (galima ir daugiau, viskas priklauso nuo paciento savijautos). Kadangi, šiuo metu mano gyvastį palaiko tik viruso trupinukai, jeigu mane dabar sutiktų meilės Guru, paguldytų ne tik į skyrių, bet priedu dar gaučiau keliolika viruso kraujo lašelinių, kelias dėžutes viruso kvapo antibiotikų ir bučinių gerųjų bakterijų, kelias glamonių vakcinas ir atpalaiduojančius tavo rankų masažus. Tuomet pilnai pasveikus, išrašytų iš ligoninės tik su ta sąlyga, kad niekada nenutrauksiu vartojusi viruso. Priedu, Virusui „TU“ lieptų manimi rūpintis. Nuo šio viruso nereikia bėgti ar slėptis. Susirgus virusu „TU“ reikia ir gydytis virusu „TU“. Ir jei atvirai, aš visai nenoriu pasveikti.

`

`

`

= “Eighteenth note. Confession.” =

`

`

The eighteenth note in this notebook will be about that ….. I am ill. I am ill incurable your love disease. I am half-dead and pale skin gazelle, who in recent months has been feeding only the thoughts about you. If now I would meet a guru of love, he would put me in a department of incurable diseases. I’m ill a serious illness, which is called “YOU”. Once infected with the virus, it occurs after a certain period (the immunity of each individual’s individo l’amour aura is very different). The main symptoms of the disease are these: life becomes more beautiful, colours — brighter, thoughts are spinning only about the virus, people get better, colourful butterflies with big wings of love and passion start to fly in your stomach, thousands of ants are running through your back when only once you remember the virus, but when you close your eyes and imagine the virus, who kisses your neck or lips, you just disconnect yourself from all the world for a few seconds. This is signs of an initial stage, which, over time, gets more and more difficult stages: caring of the virus (that it doesn’t freeze, that it would be rested and so on and so on), searching of happiness and solving both of them problems and many others. Scientists have found that once infected with this incurable virus, there is no way to restore the former immunity, because it occurs in other heavier or lighter forms. Other forms of the virus are widespread throughout the world since The Great Explosion. It’s unique, but the virus may be ill and several persons. When the individual doesn’t get the “YOU” virus, it starts to wane and very hard holds (some of them don’t hold) its removal from the body. However, the virus leaves its marks of the existence. To feel good, you need to keep hold of the virus near: lower or higher dose every day or at least once in a week (can be used more, everything depends of patient’s wellness). Because, at the moment, my life is only supported by synthetic viruses and new virus very poor doze, if I meet the Guru of Love, he would put me in a hospital department of rehabilitation. Also, he would catch new virus and locked up near my bed. When I get a several dozen virus blood drips, several boxes of antibiotics of virus smell, good bacteria of kissing, a few cuddling vaccines, relaxing virus hands massages. (To get well) When I would be recovered, issued from the hospital with conditions that I never I won’t stop using the virus and the Virus will have to take care of me. This is the Virus, from which you do not need to run or hide. When you get the virus “YOU”, you have heal yourself by virus “YOU”. And to be honest, I do not want to get well. This virus is COOL.

— White Jasumin

Šaltas žvilgsnis vidinės laimės link

Hey! Garantuoju tau tikrai teko susidurti su ta kritika, kuri yra visai neteisinga.. O gal tai net ne kritika..labiau pažeminimas žmogaus. Pavyzdžiui, kas nors pavadina jus kvailiu. Kai taip nutinka, mes pradedame galvoti:

— Kodėl jis mane pavadino kvailiu? Kaip jis drįsta vadinti mane kvailiu! Juk aš visiškai ne toks! Na, palauuuuk.. Aš tau dar atsilyginsiu už tai….

Ir pradedame atsikirsti nes juk jis mus pavadino kvailiu! Kvailys… kvailys… kvailys… (jei norite panaudokite jums patinkantį žodį) tik šis oponento ištartas žodis sukasi mūsų galvoje.

 

Bet STOP!! 

 

Staiga susigriebiame… Mes ką tik leidome tam žmogui pavadinti mus kvailiu dar kelis kartus!

Kiekvieną kartą prisiminę, ką apie mus pasakė, leidžiame patys būti pavadinti kvailiais. Čia ir glūdi visa esmė.

Jeigu kas nors pavadina mus kvailiais ir mes akimirksniu tai pamirštame, vadinasi, tai mūsų nejaudina. Tada tampame šalti. Nes juk tai ne tiesa. O kam atkreipti tieeeek daug dėmesio į tokį bereikšmį dalyką?

Toks tas ir problemos sprendimas.

Kodėl turime leisti kitiems žmonėms lemti mūsų vidinę laimę?

Patys pabandykite paeksperimentuoti… Tiesiog, kai kas nors jus išvadins negražiai ir tikėsis išvysti jūsų akyse nusivylimą, sugniuždymą bei pyktį, pasitelkite atvirkštinę prichologiją, ignoruokite “skriaudėją”… Manau, po kai kurio laiko jam tiesiog atsibos, nes jūs šaltai, visiškai nekreipdami dėmesio į oponento pasakytus žodžius reaguosite.

Šaltas ir aštrus protas visada išlieka tvirtai savo pozicijoje.

Nors… šis metodas gal ir ne visur galimas taikyti… bet pabandykit 😉

 

— White Jasumin

 

 

Dvi kreivos plytos

Noriu jums papasakoti istoriją, kurią sužinojau iš budistų vienuolio Ajahn Brahm. Ši istorija atskleidžia, kokie kartais būname perfekcionistai ir vos atsiradus menkai klaidelei mūsų gyvenime, susikoncentruojame būtent į ją ir nebematome didžiojo paveikslo. Tuomet pasineriame į pyktį, gėdą, kad nesugebėjome padaryti tobulai, ir tik po kurio laiko suprantame, jog būtent šis išskirtinumas mus ir daro unikaliais. Tada pasiekiame taurumo jausmą. Netobulo tobulumo. Taigi štai ji. Istorija, apie dvi kreivas plytas.

 

Įsigiję žemės vienuolyno statybai 1983 metais, vienuoliai vos nebankrutavo. Juos tiesiog slėgė skolos. Tame įsigytame žemės sklypelyje, nebuvo nė vieno statinio, net lūšnelės. Pirmąsias kelias savaites, vienuoliai miegojo ne lovose, o ant senų durų, kurias už grašius jie buvo įsigiję sendaikčių prekyvietėje. Po kiekvienu kampu pakišę plytą kiek kilstelėję duris nuo žemės. (Jokių čiužinių, kaip suprantate, jie neturėjo — juk buvo tik miško vienuoliai.)

 

Vienuolyno vyresnysis gavo geriausias duris — lygiu paviršiumi. O Ajahn duryse ties viduriu, kur kadaise buvo rankena, žiojo nemaža skylė. Pro skylę nuolat pūtė šaltas vėjas ir naktimis jis ne ką pamiegodavo.

 

Ajahn ir kiti vienuoliai buvo neturtingi vienuoliai jiems reikėjo pastogės vienuolynui. Statybininkų jie samdyti neišgalėjo — juk jau vien statybinės medžiagos kainavo nemažus pinigus. Taigi, Ajahn turėjo išmokti statyti: lieti pamatus, maišyti cementą, kloti plytas, dengti stogą įrengti vandentekį  ir daugybę kitų darbų. Kai Ajahn buvo pasaulietis, jis studijavo teorinę fiziką, o vėliau dirbo mokytoju, todėl nebuvo pratęs dirbti fizinį darbą. Tačiau po kelerių metų, jis tapo gana įgudusiu statybininku. Vis dėl to, pradžia buvo labai sunki.

 

Iš šalies plytų klojimas gali pasirodyti gana lengvas darbas: drėbteli cemento mišinio, patekšnoji čia, paskui ten, ir viskas. Bet kai jis pradėjo plytas kloti, vos tik kaukštelėdavo per vieną plytos kampą, kitas tuoj pat pakildavo viršun. O kai lygindavo išsišovusį plytos kampą plyta iš vis išslysdavo iš savo vietos. Kai įstumdavo ją atgal, pirmasis plytos kampas vėl pakildavo.

 

Ajahn — vienuolis todėl jis turėjo užtektinai kantrybės ir marias laiko. Jis nuoširdžiai stengėsi, kad kiekviena plyta būtų paklota tiesiog tobulai, nesvarbu, kiek laiko tai atimtų. Galiausiai Ajahn baigė statyti savo pirmąją plytų sieną ir žengtelėjo atgal ja pasigrožėti. tik tuomet jis išvydo, kad pražiūrėjo dvi plytas! Visos plytos gulėjo tvarkingai lygiomis eilėmis, o tos dvi — tiesiog kreivai kyšojo. Gadino visą sieną. Jos viską bjaurojo.

 

Iki to laiko cementas jau buvo sustingęs, todėl plytų išimti jau nebegalėjo. todėl vienuolis paprašė vienuolyno vyresniojo, kad leistų nugriauti, arba dar geriau — susprogdinti sieną, kad jis galėtų ją iš naujo perstatyti. Jis manė, jog viską sugadino ir dėl to labai nesmagiai jautėsi. Bet, vienuolyno vadovas pasakė „ne“, siena turi likti.

 

Vedžiodamas pirmuosius vienuolyno lankytojus po jų vos  vos apsiplunksnavusį vienuolyną, Ajahn visuomet stengėsi aplenkti savo pirmąją plytų sieną. Jis nenorėjo, kad kas nors ją pamatytų. Bet vieną dieną, gal po kokių trijų ar keturių mėnesių, vienas vienuolyno svečias pamatė jo statinį.

— Kokia graži siena, — ištarė paprastai.

— Pone, — atsakė nustebęs vienuolis,— gal jūsų regėjimas šlubuoja, o akinius palikote automobilyje? Nejaugi nematote tų dviejų kreivų plytų kurios gadina visą sieną?

Lankytojo atsakymas pakeitė vienuolio požiūrį ne tik į tą sieną, bet ir į save patį bei daugelį kitų dalykų. Jis pasakė:

— Taip, aš matau tas dvi kreivas plytas. Bet aš taip pat matau 998 geras plytas.

Vienuolis tai išgirdęs buvo priblokštas. Pirmą kartą, per tuos tris mėnesius, be savo dviejų klaidų, jis pamatė visas kitas plytas. Viršuje, apačioje, į kairę ir į dešinę nuo išklypusių plytų, buvo nuostabiai lygiai, tiesiog tobulai suklotos plytos. Be to, gerų plytų buvo daugybė, kur kas daugiau negu tos dvi kreivosios. Iki tos akimirkos, jo akys matė tik tas dvi klaidas; jis buvo aklas pamatyti visa kita. Štai kodėl jis negalėjo žiūrėti į tą sieną ir nenorėjo, kad kas kitas ją matytų. Tik dėl to vienuolis norėjo ją sugriauti. Bet dabar, kai pradėjo matyti gerąsias plytas, siena jam nebeatrodė tokia baisi. Ji buvo, kaip sakė svečias, „graži plytų siena“. Vienuolio siena ir dabar tebestovi toje pačioje vietoje jau daugiau nei 20 metų, bet jis pasakojo, jog jau pamiršo, kur yra tos dvi blogosios plytos.

 

Pagalvokite, kiek daug žmonių išsiskiria tik dėl to, kad žvelgdami į savo partnerį temato tas „dvi kreivas plytas“? Kiek daug iš mūsų grimzta į depresiją, ar net galvoja apie savižudybę, nes viskas, kas regime savyje, yra tos „dvi kreivos plytos“? Juk kiek daug yra gerų tobulai lygių plytų aplink — viršuje ir apačioje, į kairę ir į dešinę puses nutolusių nuo kreivųjų. Kartais mes tiesiog jų nepastebime, visą dėmesį sutelkdami tikį klaidas. Mes matome tik klaidas ir manome, kad be trūkumų,  daugiau nieko nėra — todėl norime juos sunaikinti. Ir kartais, dėl šios priežasties, sugriauname „labai gražią sieną“.

 

Tiek aš ir tu, mes visi, turime dvi kreivas plytas, bet nepriekaištingų plytų, kiekviename iš mūsų yra kur kas daugiau nei klaidų. Tą akimirką, kai tai pamatome, viskas nebeatrodo taip blogai. Mes ne tik galime gyventi taikoje su savimi ir savo trūkumais, — mes vėl galime mėgautis gyvenimu su savo partneriu.

 

Išskirtinės mūsų savybės, kartais atrodo, kaip klaidos, kurias vertiname kaip trūkumus. Tačiau šios išskirtinės savybės, mus daro unikaliais, savitais. Jos tampa išskirtinėmis ir praturtina mūsų gyvenimą. Bet tai nutikti gali tik tada, kai pradėsime matyti ne vien tik klaidas.

 

— White Jasumin

 

Indija — ieškotojų šalis

Indija — nemirtingumo simbolio — figmedžio — valstybė, įsikūrusi kiek aukščiau pusiaujo, besiribojanti su 7-niomis Azijos valstybėmis ir skalaujama Indijos vandenyno bangų, kiekvienais metais sulaukia milžiniško turistų antplūdžio iš viso pasaulio. Indija vilioja ne tik daugiau nei 30,000 metų istorija, bet ir kerinčia kultūra bei spalvingais religijos ritualais. Viešint Indijoje — Bolivudo bei miuziklų gimtinėje — nepamiršk į savo „to do list“ įtraukti šių, žemiau mano pateikiamų, 10 ekstravagantiškiausių vietovių!

1. Delis

Kiekvieno istorijos mėgėjo siela vos atvykus į Delį pakils į viršų ir ims skraidžioti nuo vieno objekto prie kito. Leiskite Indijos, Delio istorijai palytėti Jūsų sielas. Leiskite politinei aurai įkvėpti jus galybės jausmo. Leiskite šiauriniam vėjui švelniai kutenti Jūsų odą, tyrinėjant Delio gatves bei ragaujant Kachori (aštraus skonio indiškus užkandžio rutuliukus). Delis puikai tiks visiems, kurie gali save vadinti priklausomais nuo prekinimosi. Jie ras visko ko tik nori. Viešint Delyje, Jūs privalote apsilankyti Khari Boali gatvėje, esančioje Delio Senamiestyje. Tai viena didžiausių prieskonių parduotuvių po atviru dangumi, kur rasite visų rūšių, aukščiausios kokybės prieskonius — tai prieskonių tėvynė. Šioje gatvėje Jūsų nosį vilios vis skirtingos rūšies prieskonių aromatų varžytines, kol rinksitės geriausiai Jums tinkantį prieskonį. Delis paliks Jums neišdildomą įspūdį!

Khari Bali

 

2. Šeštasis pasaulio stebuklas — Tadžmahalas — meilės simbolis

Tadžmahalas — tai imperatoriaus Shah Jahah žmonos, kuri mirė gimdydama 14-tą jų vaiką, meilės įprasminimas. Imperatorius savo meilę įprasmino ne tik architektūrinio statinio išorėje, bet ir jo viduje — tai tarsi prabangi papuošalų dėžutė. Manoma, jog tokia buvo ir jo žmona Mumtaz — graži ne tik išore, bet ir savo vidumi. Reikia nepamiršti, jog tai — 6-tasis pasaulio stebuklas, kuris sulaukia turistų, atvykstančių į Indiją tik dėl jo, iš viso pasaulio.

Tadžmahalas

3. „Holi“ spalvų šventė Mathuroje

Jei planuojate Indijoje apsilankyti pavasarį, tuomet stenkitės kovo pirmąją pilnatį praleisti Mathuroje, kur vyksta „Holi“ spalvų šventė. Ši šventė rengiama nuo pat senų laikų, kol Azijos klajokliai keliaudavo iš vienos vietos į kitą, ieškodami gyvenamosios vietos. Tada ji švęsta siekiant atšvęsti žemės derlingumą. Taip pat išlikę legendų, kur šventė skiriama meilės dievo Kamadevo garbei. Įsileiskite į savo sielą meilės dievą! Kartu su daugybe indų pasinerkite į spalvų pasaulį — išsitepkite įvairiausiomis spalvomis ir šokite, skambant indiškai muzikai!

Holi spalvų šventė

4. Svajonių išsipildymo miestas — Mumbajus

Mumbajus — miestas, kuris puikuojasi savo didingu grožiu ir turtinga kultūra. Mumbajus visada išliko kiekvieno atvykstančiojo, svajonių išsipildymo miestu. Todėl, kai svečiuositės Indijoje, nepraleiskite progos apsilankyti ir ištyrinėti kiekvieną miesto kampelį, pradedant nuo Indijos vandenyno skalaujamų paplūdimių iki žadą atimančių, gėlėmis dabintų bei smilkalų kvapu riečiamų nosių religinių šventyklų ir vietinių gyventojų vadinamo „blusų turgaus“. Tai miestas — kuris niekada nemiega.

Mumbajus

Rann of Kutch

Įsivaizduokite tuštumą, kurioje tuo pačiu yra kažkas daugiau. Įsivaizduokite tuštumą, kuri sukuria pilnumo vaizdą, pojūtį ir kvapą. Tai viena atokiausių Indijos vietų, kurioje plyti didžiausia druskos dykuma pasaulyje. Užkopus į aukščiausią Gujarato regiono kalną, Kala Dungar (Juodasis kalnas), kuris yra 462m aukščio virš jūros lygio Jūs išvysite kvapą gniaužiančią druskos dykumos panoramą. Tai nuostabi patirtis ir išbandymas, ieškantiems savęs bei pilnatvės jausmo. Tai galimybė tuštumoje atrasti daugiau nei viską.

Rann of Kutch

6. Kerinčios žalumos Dardžilingo arbatos plantacijos

Dardžilingas, dar kitaip yra vadinamas kalvų karaliene. Ši „karalienė“ randasi  didžiųjų Himalajaus kalnų papėdėse, rytų Indijos Vakarų Bengalijos regione. Dardžilingas garsus didžiausiomis visame pasaulyje arbatos sodų plantacijomis, gražia flora bei vietiniu sportu — plaustų lenktynėmis, pėsčiųjų žygiais. „Darjeeling“ arbata yra žinoma visame pasaulyje dėl savo subtilaus skonio, aromato bei nepriekaištingos kokybės.  Lankydamiesi Indijoje, neatsiejama yra apsilankyti šioje vietoje, sudalyvauti žygyje po arbatmedžių plantaciją, o kelionės gale pasimėgauti nuostabaus skonio vietine arbata.

Dardžilingo arbatos plantacijos

7. Saulėlydžio pasitikimas Bahamaputra upėje

Viena didžiausių Šiaurinės Indijos upių Bahmaputra, turistus žavi ne tik dieną savo vandens skaidrumu ir platybe. Upės magiškoji didybė pasireiškia saulei leidžiantis. Saulei leidžiantis, 2,9km ilgio Brahmaputra upė sukuria magišką vaizdą: tamsūs artėjančios nakties debesys, slenkantys žemai horizontu, apšviesti vakarėjančių saulės spindulių, ima žaisti upės vandens paviršiumi, sukurdami dar niekad neregėtą saulės lydos paveikslą. Saulėlydžio pasitikimas Brahmaputra upėje, plaukiojant valtimi, yra viena didžiausių atrakcijų Šiaurės Indijoje, kuri tarsi sustabdo greitai lekiantį gyvenimą, nepamirštamam momentui — gyvenimo pasigėrėjimui.

Bahmaputra upė

8. Wayanad

Wayanad‘a tai giedro dangaus ir glotnių, tarsi cukraus vata, debesų vieta, kurią kiekvienas pamils iš pirmo žvilgsnio. Ši vieta Jus stebins nesuskaitoma daugybe kalvų bei slėnių, keičiančių savo vaizdą, dienos bėgyje. Tai nuo žalumą glostančio saulės spindulėlio iki mistiškai apgaubto vakaro debesų vaizdiniai, besidriekiantys tūkstančių kilometrų spinduliu aplink Jus. Wayanad‘e rasite ne tik mistiškuosius, debesų slepiamus kalnus, bet ir nuostabius paplūdimius bei didingus krioklius, kurie šią vietą paverčia unikalia ir neprilygstama, niekieno kito. Verta pastebėti, jog kavos gurmanams tai bus tarsi auksinis lobis Indijoje. Wayanad garsėja savo kavos plantacijomis. Čia galėsite praleisti savo atostogas mėgaudamiesi kokybiškos, visad šviežiai maltos kavos pupelių kavos puodeliu. Wayanad yra vieta, kurią privalo aplankyti kiekvienas egzotiką mėgstantis žmogus. Tai vieta, kurioje apstu nuostabaus vaizdo krioklių, urvų bei olų, upių, kuriose planuojamos įvairios turistinės veiklos.

Wayanad 

 

9. Varanasi ghatai — laidojimo laiptai prie Gango upės

Varanasi (Banaras) yra vienas seniausių miestų Indijoje, kur  vyksta šventos laidojimo apeigos ant Gango upės kranto.  Tai šventas hinduistų ir budistų miestas, kuris dar kitaip vadinamas Indijos šventyklų miestu. Vanarasi — miestas ant Gango upės kranto, kurio išskirtinis bruožas — didžiausias ghatų (laidojimo laiptų) skaičius. Varanasi ghatai yra įrašyti į UNESCO saugomo paveldo objektų sąrašą Indijoje. Į šventąjį miestą — kiekvienais metais atvyksta daugybė įvairiausių žmonių: kunigų, verslininkų, vienuolių, atsiskyrėlių bei šeimų, kurie kiekvienais metais atiduoda pagarbą Gango upei, tikėdami jos globa, šventumo, sveikatos bei palaiminimo suteikimu. Tai yra vieta, kurios negalima praleisti neaplankius. Čia žmonės atranda tikrąjį save ir gyvenimo kelią.

Varanasis ghetai

10. Kelionė raudonuoju koridoriumi

Viešint Indijoje nepraleiskite progos apsilankyti Konarko Saulės Šventykloje, Orisos valstijoje, dar kitaip vietinių gyventojų vadinamos — Juodąja Pagoda. Šventykla unikali tuo, kad pasakoja šimtus skirtingų istorijų, apie tikrąją žmogaus seksualinę prigimtį. Ji buvo pastatyta XIII a, Narasimhadevos I-ojo ir paskirta Saulės dievui Sūrijai. Jeigu turite pakankamai laiko ir drąsos — leiskitės greitkeliu į Orisą, tyrinėti XIII-ame amžiuje pastatytos šventyklos, pribloškiančios savo architektūra, dizainu bei koncepcija kiekvieną.

Konaro saulės šventykla

—White Jasumin

Ma Vie Est Belle!!!

Jeigu kalbėti atvirai, kurį tai laiką, suvokiau, kad kažkas mano gyvenime vyksta ne taip. Net jeigu ir buvau visą tą laiką aktyvi, sociali bei laiminga, bet tam tikrą laiko tarpą, praleidau savitos egzistencijos taške. Maniau, kad GYVENU, bet iš tikro EGZISTAVAU.

Matote, išduosiu jums vieną iš savo paslapčių, kuri gana pikantiška. Esu puikiai įvaldžiusi manipuliacijos gebėjimus. Bet nebijokite, to nevartoju prieš kitus. Na, nebent ekstra atveju. Bet ir tai, negalėčiau to vadinti manipuliavimu, kadangi nupasakoju realią situaciją, pavadinimu “Kas bus, jeigu bus?”. Bet grįžkime prie temos, kad EGZISTAVAU GYVENDAMA.

Užsiminiau apie jutimą laimės, socialumą, aktyvumą bei manipuliaciją. Matote, aš manipuliaciją naudoju savęs manipuliavimui bei tikslo siekimui. Pripažįstu, kad gerai tai įvaldžius ir stebint save, manipuliuoti savimi galima. Bet reikia gerai save pažinoti, kad pavadinkime tai “iškilus pavojui” tavo gyvenimui, sveikatai ir param param neprisidarytum bėdos ir perkopus maximalizmą,  neįvyktų begalinis išsekimas, kuris tavo In ir Jan nuneš iki harmonijos reanimacijos. O tada teks visa tai atstatinėti. (kadangi rašau tiesiai čia, tad svarstau taip pat čia. Todėl galiu svarstyti kad nežinosi, kur tavo “maximali” ir “reanimacijos” riba yra nepatyrus to ir nepažįstant savęs.Gerai pagalvojus, išplaukia mintis norint tai sužinoti — turi tai perkopti.) Tęskime.

Gyvenau tikrai šaunų GYVENIMĄ, bet kartu įvyniotą į geltoną su žaliu dobilu centre iriso popieriuką, kuo pavadinau manipuliaciją tikslo siekimo link, buvo viskas kaip ir  SUPERCALIFRAGILISTICEXPIALIDOCIOUS, bet kažko trūko…Turėjau irisą, tokį skanų skanų, bet skonis jo buvo ne toks, koks vaikystėje. Kažkas buvo ne taip..Taigi, nusprendžiau, kad reikia bandyti surasti PROBLEMOS PRIEŽASTĮ, kad galėčiau ją IŠSPRĘSTI, bet kartu turint irisą ir jo popieriuką.

Vadinasi, tikslo siekiant, man reikėjo surasti kas tame irise ne taip ir į jo receptą įtraukus x ingredientą, pagaminti tokį, kokio skonį aš prisimenu.

Pirmiausia atsiverčiau savo didelę receptų knygą — galvą/mąstyseną/IQ (kaip pavadinsite – taip) ir pradėjau studijuoti receptus (mintis). Pirmiausia, kurią radau, senokai užslėptą, kad man reikia vėl į France! Ši šalis man pati pačiausia nuo vaikystės. Nežinau kodėl, bet dabar įsitikinau, kad ten mano širdis neša dar labiau. Tarsi,  kaip savo ateityje pabūvojusi, bet slapta save užprogramavusi neprisiminti, jaučiu, kad turiu vėl grįžti į Prancūziją, nes ten kažkas turi įvykti.

Antra, ką suvokiau, sklaidydama savo “kulinarinę knygą”, kad reikia prisiminti vėl užmirštus dalykus tokius, kaip muzika, menas, fotografija, skaitymas, mada. Kadangi pasirinkau skaityti, norėjau skaityti apie tai, kad man patinka.  Suvokiau, jog šiuo metu negaliu realiai pabūvoti savo žavingoje Prancūzijoje, kodėl man apie tai neskaičius? Taip pradėjau skaityti visas, kurias tik galėjau rasti Lietuvoje knygas apie  Prancūzijos architektūrą, virtuvę, madą, fotografiją, kultūra, MOTERIS.

Savo poros savaičių “perskaitytų knygų” bagaže turiu jau 3 knygas. Ir žinote, per porą savaičių, mano mąstymas keičiasi. Pastebiu pirmuosius gerus dalykus ir tai man kelia džiugesį! Nes mano irisas atranda savo skonį. To man padėjo suvokti prancūzių kultūra kurią pradėjau taikyti savo kasdienybėje.

Vienas esminių bei svarbiausių dalykų, kurį sužinojau ir pradėjau taikyti kasdienybėje — į  kiekvieną dieną, įnešti kažką intriguojančio/pikantiško. Tik truputį intriguojančio. Leisti savo dienai įgauti skonio, kitoniškumo. Tai taikau jau kurį laiką, ir iš visos širdies galiu drąsiai sakyti “Ma Vie Est Belle!!!”

O ,kad mano rašliava nebūtų tokia ilga, pateikiau Jums pirmą, o svarbiausia — ESMINĮ bei KERTINĮ “La Vie Est Belle!” dalyką, kurį jau mielosios galite pradėti taikyti savo gyvenime. Tai neturi būti kažkokia labai pompastiška intriga (nors, kaip jums smagiau). Gal tai bus kitas kelias namo, o gal nugvelbtas skanus kąsnis iš  L’Amant lėkštės, komplimentas nepažįstamajai(ajam) dėl nerealiaus grožio batų ar palto? Jūs pasirinkite, kaip suintriguoti savo dieną pačios. Kitus būdus bei iriso tobulos formulės ieškojimą, pateiksiu vėliau, plačiau. Apie viską: nuo bendravimo, paslaptingumo, meilės, grožio, kulinarijos…

P.S. Užuomina į kitą — antrą, “La Vie Est Belle” dalyką — aš esu meninkė.

Mintys — fėjų dulkės. Man. Apie tave.

Būna dienų, kada mano telefonas miršta iš badmečio tavo žinučių bei skambučių.

O vakare, kaip man įprasta dėkoju Dievui, už nuostabią dieną, su daug patyrimų. Nesvarbu, kokie jie buvo: geri ar blogi, linksmi ar liūdni. Kaip D.Trump savo knygoje rašė: “Net iš blogo boso galima išmokti kažko.” Ar kažką panašaus. ..Tai galima taikyti ir dienoms, patirtims, praktikoms ir kitiems, gyvenime pasitaikantiems epizodams. Padėkojus už dieną, seka praaaaašymų eilutė. Dažniausiai šie būna,kad saugotų mano mamytė ir tėvelį, kad jie būtų sveiki bei laimingi. Kad saugotų visus draugus ir artimuosius. Kad įneštų į jų gyvenimą laimės ir harmonijos.

Na, kadangi, Dievas didis, ir darbų labai daug, daugiau nebetrukdau, ir pasikalbinu savo angelą sargą. Sakoma, kad jei nori pajausti ir suprasti savo Angelą Sargą, turi užmerkti akis, atsisukti į dešinę pusę ir kreiptis į jį.  Kiekvieno žmogaus Angelas Sargas turi vardą bei pavidalą. Mano angeliuko vardas —Gabrielius. Jis aukštas, kaštoninių,gaaal kiek šviesesnių plaukų bei mėlynų akių. Aišku, kadangi gyvename jaunatviškais ir moderniais laikais, mano angelas ne bet koks, bet atletiškas vyrukas. Aišku, ne per daug, bet prisižiūrintis bei sportuojantis dangaus sporto salėje. Jis vyresnis už mane. Niekad neklausiau kiek jam metų, bet pagal išvaizdą, galėčiau duoti 25-26 metus. Saugo mane nuo vaikystės. Va, nupasakojau kaip  atrodo mano angelas sargas, o dabar mažumėlę užsiminsiu apie ką mes kalbame. (nes temų soooočiai pas mus)

Mini mano angelo prototipas nuomylimos dukterėčios ❤

Atsisukusi į dešinę pusę, žiūrėdama į tamsą (dažniausiai), prašau, kad jis mane saugotų ir globotų. Kad padėtų, kai reikės “atsistoti” į vėžias kokios mitybos, sporto, ar mokslo, o gal net kokiu sunkiu moralinio drebėjimo metu. Dar paprašau, kad savo dideliais, baltais sparnais mane apgobtų ir jausčiausi saugi bei rami, kad širdelėje butų gera 🙂 Kol galiausiai prieš pat užmiegant, paprašau, kad jis nuneštų mano širdies berniukui šiltą, saldų ir minkštą bučinį bei apkabinimą, lyg tai būčiau aš. Ir, kad prižiūrėtų tą velniūkštį, jog jam viskas būtų gerai, kad jaustųsi laimingas ir kad saugotų jį. 🙂

Tomis dienomis, kai mano telefonas miršta iš bado, negavęs jo žinučių bei skambučių, atsisukusi į dešinę pusę ir žvelgdama į tamsą, aš savo angelo klausiu: ar jam viskas gerai? ar jis, dienai bėgant, nors labai trumpai pagalvoja apie mane? ar prieš užmiegant, jis mintimi siunčia “saldžių” O gal aš jo klaida? Tarsi mažytė, metro šešiasdešimt trijų, problema? Ant ” i ” kairinis ^-^

Kol galiausiai aš užmiegu su šypsena veide, nes angelas, savo sparnais apglėbia mane ir sako: “Viskas bus gerai. Nusiramink, mažoji fėja”

 

O Tu? Ar turi savo angelą sargą? 🙂 Koks jis? Ir ką kalbi su juo? 😛 (aišku,neprivalai sakyt. gi tai — asmeninis pokalbis su juo :)) Dar klausimėlis vienas. .. o gal 2? Ar tu dėkoji Dievui? O gal net netiki tu juo?

 

— White Jasumin

Padrikos mintys. Dienoraščio forma.

Aš pamečiau save.

Na, bent jau dalį savęs.

Kažkur.

Tai bandau atrasti. ^^

Vakar.. Po įvairių įvykių eigų, vakare į galvą pradėjo  lysti klausimai, tokie kaip, “Lina, kodėl tu nužudei savo tą creative puse?” “Lina, kodėl tu nebesi toks aktyvus žmogus, kaip buvai anksčiau?” “Kas dedasi mano gyvenime?” “Kaip aš galėčiau jį pastūmėti į tą pusę, kurios noriu?” Aš visiškai nekėliau klausimo: “kodėl būtent man taip?” arba “likimas kaltas”. Ne.. Taip nėra. Aš iš karto kėliau klausimą: “ką daryti, kad tapčiau geresniu?” “kaip vėl atrasti save”. Tada prisiminiau kelis dalykus, kurie įvyko pastarąsias dienas ir kapsčiau dar giliau.. kol galiausiai užmigau su ta mintim, kad “aš negaliu reikalauti to paties iš kito. Tai ką aš duodu – tai yra mano pasirinkimas.” ir užmigau su šypsena ir ramia širdimi 🙂 Šiaip, in case, užsirašiau į “Alfa” kursą. Tai 13 dienų susitikimai. Diskusijos ir savęs bei krikščioniško gyvenimo paieškos. Plius nauji veidai, draugia, kurių man reikia 🙂

Bet…

Pabudau 2:34. (po 2h miego). Iššigandusi, nes susapnavau ne kokį sapną. Košmarą. Sapnavau savo mylimą almost 11 metų mirusį senelį. Paskutinį kartą, sapnavau jį gal prieš 5-6 metus?? Ir svarbiausia tas sapnas buvo nejaukus. Nes mano senelis buvo sarkastiškas..kažkoks pašaipus.. Keisčiausia, kad jis buvo įsikūnijęs į nepažįstamo vyruko kailį. Bet aš supratusi tai “išlaisvinau” tą dvaselę. Ir bijodama laisvinau ją. O tada ėjau miegoti. Tada pabudau.

Valandą nemiegojau. Labai mąsčiau, kokią žinią norėjo senelis man perduoti… net dabar mąstau.. “Google” visagalis  sakė, kad tai į gyvenimą ateina didžiulės permainos. Permainos? Hmm.?  Jop. Jaučiu jaučiu. Visur …  Ir gerai! Noriu! Labai labai labai! Ir dabar mano vienas iš pagr. tikslų ne SONY a7 fotikas bus, o kelionė į Prancūziją. Nežinau kodėl, bet mano širdis tempia ten.. Tarsi kažkas ten big bus.. Tarsi I belong there.

O šiaip.. Ką dar labai galvojau.. Aš buvau mažiausias pipiriukė anūkė seneliui. Po to jis nematė, kaip aš augau, baigiau muzikos ir pag.mokyklą, kokia buvau, kaip įstojau,stengiausi ir gyvenu. Kaifuoju gyvenimu! Aš neturėjau galimybės pareiti pas jį ir versti manęs klausyti apie problemas su bernais 😀 (gal ir gerai).. Bet jis ir man nedavė patarimų… Pametu save, vėl susirandu, ir vėl gyvenimo kaifavimo režimas ON. Svarbiausia ką aš uždaviau, kamuojant migrenai iki pusė 5 ryto buvo: “Ar senelis manimi didžiuotųsi?” Ir aš tikiu, kad ten aukštai aukštai, ar kad ir kur jis bebūtų, senelis manimi didžiuotųsi, ir didžiuojasi 🙂 Jis didžiuojasi kas aš esu, ką aš veikiu ir kaip darau tai. Kad padedu žmonėms ir esu geras žmogus 🙂

2016 m. rugsėjis

—White Jasumin

Boundless and Infinite

Man patinka gyventi nepaprastai alsuojančiu paprastumu.

Sėdėti ant palangės bei skaityti įdomią knygą, kai anapus užu lango lyja lietus. Pakeli galvą ir matyti, kaip lietaus lašeliai tarsi formulės 1 bolidai, siekia aplenkti vienas kitą ir laimėti “prizą” — lango rėmo prisilietimą.

Man patinka piešti. Ir ne dėl to, kad kažkam turiu įrodyti savo “teptuko sugebėjimus”, o todėl, kad neseniai gimusi mintis arba įsivaizduotas viražas prašyte prašosi pakelti rudosios voverės plauko teptukus ir brėžti siluetą. Kiekvieną kartą vis kitokį: moters, abstrakcijos, aguonų lauko arba laisve alsuojančio mustango.

Man patinka niūniuoti, o po to pusbalsiu dainuoti bei mušti ritmą, nors aplink tylu. Galvoje sukasi tieeeeek daug muzikos ritmų bei garsų. Kad, net palikus namie visus instrumentus, galiu sukurti iš rastos šakos, 2jų lapelių, akmenėlio ir kelmo, tobulai derantį kvintetą, kurio fone skamba įvairiausios balso aranžuotės.

Man patinka užmigti mėnulio šviesai kutenant nuotraukas ant mano sienos (o jų tiek daug..) ir atsibusti ryto gaivai dvelkiant pro atvirą langą, vos saulei pabučiavus mano skruostą ir čiulbant pirmiesiems ryto paukšteliams 5 valandą, ryte. Jūs net neįsivaizduojat, kokia ramuma tada tvyro ore, dar tik busiančio miesto horizonte, nes dauguma dar žaidžia REMI sapno burbule.

Žinot kas dar yra labai smagu?? Žiūrėti į žvaigždėtą dangų. Arba staiga pakilti su pižama iš lovos, išversti visus iš lovos pašnabždėjus ” pramigai” ir pažiūrėjus į citrinos valgymo imitacijos veidą pratęsti “Aviečių arbata termose. 2 pyragėliai kuprinėje. Renkis ant pižamos striukę ir tokie keistuoliai eisim žvaigždžių stebėti ant aukščiausio ir tamsiausio kalno šiame mieste.”

Dar man patinka vaikščiot po angarą su mėlynu teletabio Tinki Vinkio kombinezonu ir pagydyti lėktuvą, profilaaaktiką atlikti, renimacijoje jį prižiūrėti bei slaugyti. O pagijus jam — stebėti, kaip jis skrodžia mėlyną padangę.. ech.. kawaii ^-^

Taip bežiūrėdama į jį užsimanau keliauti ir šast aš už kelių tūkstančių arba tik keliasdešimt kilometrų kažkokią gilią mintį pagavusi bandau išsigvildenti: kokie bajorai ten gyveno, kaip rengėsi ir kaip kalbėjo…

Brno, Czech Republic

Hersonissoss, Crete

Vilnius, Lithuania

O tai dar tik pradžia mano “PATINKA”  list’o ^^

Bet tuoj atskleisiu vieną DIDŽIAUSIŲ dalykų, kas man patinka labiausiai. Ir tikiuosi, kad tave ši mintis taip pat TAAAAAIIIP pakerės, kad ir TU ją įgyvendinėsi.

SKAITYK ATIDŽIAI IR PRAKTIKUOK!

Labiausiai man patinka būti beribei ir begalinei.*

 

* boundless and infinite ^-^

— White Jasumin

TIKRAS SIELOS DRAUGAS

Po to, kai perskaitysite mano straipsnį, visuma išsiskaidys į dvi dalis: pritariančius ir vetuojančius. Trečios — svarstančiųjų grupės iš vis neišskirsiu, nes nors jie ir svarstys apie tai ką parašiau galimybes, bet jų mąstymas links arba į vieną arba į kitą pusę. Galbūt jugi nėra. Yra tik vienos ar kitos atšakos stipresnė reakcija, kuri tempia žmogų į savo pusę iš dabartinės. Sunkus sakinys? Skaityk tol kol suprasi. Žodis po žodį. Neaiškinsiu šiandien. Leisiu tau būti savo pačio filosofui. Matyt jau lauki ką norėjau tau pasakyti? Okey.. Bet tai tuo pačiu bus ne tik lengvas straipsnis, kuris dažniausia yra rašomas internetiniuose portaluose, kad žmogus greitai susigaudytų ir suprastų šią eigą. Šiandien noriu nustumti paprastus tekstukus į šoną (moku ir juos rašyti, bet kažkaip ai.. neįdomu sakau.., norsi kažko naujo…sakau padarysiu kitaip.) Parašysiu su workshopu. Čia atsiras įdomių skambių žodžių, kuriuos tu pati/pats gausi atsidarius google arba lietuvių kalbos žodyną, susirasti ir perskaityti jų prasmę. Kartais mes paprastų žodžių „laimė“ arba „dvasinės vertybės“ nežinome reikšmės gi. Taigi, mano postas bus kitoks nei visi anksčiau ,ir kitoks nei visi žemiau. Pabandom, gerai? Pradėsiu…

Skaitau knygą apie apie kognityvinį mąstymą. !Va, pirmas žodis, kurio galbūt nesupranti ir turi susiieškoti jo reikšmės (na, bent aš jo nežinojau…IKI ŠIOL… ! Rimta, bet įdomi knyga, galiu pasakyti. 150psl per savaitę — keista.. Kur per dieną galima lengvo romanėlio sukramtyti 600psl, jei užkabina. Čia rašoma, kaip mintys veikia žmogaus veiksmus, kaip juos neigiamas mintis DISPUTUOTI !vėl įdomesnis žodelis!, valdyti minčių seką ir jas naudoti savo tikslo siekimui (kol kas tik tiek te perskaičiau)… Pradėjau peržvelginėti įvairius dalykus gyvenime, kaip mano mintys valdydavo ir darė įtaką mano nuotaikai, veiksmams ir iš jų gaunamiems rezultatams/padariniams. Po to dar pakapsčius apie žmonių santykius pradėjau galvoti apie frustracinius reiškinius. !Ei!! Taip, taip.. tu, kuris nežinojai ką reiškia žodis frustracija, pasižiūrėjai jo reikšmę jau ar buvo „aiii.. vėliau…“ arba „ nu davai, Linut, perskaitysiu tekstą ir tada pasižiūrėsiuuu..“ Ne. Ieškok dabar. Nėra ko čia tinginiauti. Pramankštink smegenis, jos ir taip naktį gali pachillinti savo ramiojoje chill zonoje.. Juk sakiau, kad workshopinsim 🙂 ! Kaip jie pasireiškia ir panašiai. Mąstė, mąstė mano smegenėlės ir galiausiai išmąstė tokį dalyką.

Dažniausiai pasitaiko, jog esame įsitikinę, kad mūsų gimininga siela — mūsų antra pusė yra ta, kuri mus supranta nepratarus nė žodžio, iš žvilgsnio, iš įkvėpimo ir pan., kuri palaiko, su kuria mes patiriame pilnatvę. Toks yra daugumos iš mūsų įsitikinimas. STOP. Taip, tai dalis mūsų antrosios pusės. BET tik dalis. Iš tikrųjų gi mes esame visi pilni. Visada buvome. Tiesiog mažiau realizavome savo kitą puselę. Kaip pavyzdį, imsiu Kinų filosofijos Taidzitų simbolį. ! GOOGLE, BABY, GOOGLE! Tai yra pilnatvė, visuma, vientisumas, begalybė, skritulys galiausiai. Gali viską išvardinti. O ir tu vardink vardink pasižiūrėjusi(ėjęs), kas ten per simbolis 🙂 Visumą — Taidzitų simbolį — sudaro dvi pusės: juoda ir balta; gėris ir blogis; vyriškumas ir moteriškumas; tamsa ir šviesa, naktis ir diena, In ir Jang and so on and so on. Žmogus yra Taidzitų simbolis. Jis turi visas šias savybes, todėl mes esame pilni, tik vieną ar kitą pusę mes realizuojame mažiau. Todėl grįžtant prie temos, apie tai, kad dauguma mano, jog giminingoji — antroji— mūsų pusė yra tik kas gera, palaikymas, meilė, supratimas bla bla bla yra netiesa. Tai yra kito žmogaus In pusė — geroji pusė. O tai reiškia, kad ji turi ir savo Jang — tamsiąją pusę, tik mes jos ne visada gal įžvelgiame, arba nenorime įžvelgti.

Gimininga siela — tai veidrodis. Tai yra žmogus, kuris atspindi mūsų viduje esančius In ir Jang (geras ir blogas savybes). Tai žmogus, kuris atspindi mūsų meilę, mūsų laimę, džiaugsmą, prisirišimą, bet tuo pačiu ir mūsų viduje esančius apribojimus, žaizdas, tas sielos kerteles, kurios nori būti išgydytos. Sielos žmogus, mus priverčia sutelkti dėmesį į save, į mūsų pačių vidų, mums to nė nepastebint. Dabar patys pamąstykite.. Dėl tikro savo sielos draugo juk jūs visada stengiatės save tobulinti, improvinti, tapti geresniais, dėl sielodraugio (šito žodžio nerasite google 😀 čia aš pati sumąsčiau, kad tekste nesikartotų tie patys žodžiai, kad pagyvinti 😀 tai neieškokite. Jo reikšmė sielos draugas:D ) Mūsų tikras sielodraugis yra tas, kuris nuolatos mums tarsi ne visada taip susimąsčius ir atkreipus į tai dėmesį, mums meta iššūkius. Dar ir dar, ir dar, ir dar kartą supykdo, mirtinai įskaudina iki sielos gelmių, kai atrodo, jog širdis kraujuoja/verkia, dar kartą veda mus į neviltį. Bet gi jo dėka griūva mūsų pačių sienos. Aišku, jis supurto mūsų sielą, mūsų pasaulį, viskas 180 laipsnių kampu keičiasi, viduje tarsi užia pagal Fujito skalę F5 stiprumo tornadai !koks tornadas yra F5? Pasidomėėėk!, kyla cunamiai, atrodo, kad dangus maišosi su žeme. Užtat TIKRAS SIELOS DRAUGAS supurto mūsų gyvenimą taip, kad mes pagaliau pabundame. Imame tobulėti, imame stengtis dėl jo — veidrodžio, kas yra mes. Vadinasi mes stengdamiesi dėl jo, stengiamės dėl savęs. Gerą čia skėliau… Jei reiktų skaityti..dabar pati manau skaityčiau kelis kartus tą sakinį, kol suprasčiau, kaip čia kas.. Įdomu, ar sugebėtumėte tokiam žmogui ištarti nuoširdų “ačiū“?

Ir dar šis tas…

1.  Jeigu skaitėte, ačiū visoms mergaitėms ir berniukams ^^

2.  Jeigu ieškojote workshop’o žodžių, gal ir apsikrovė tekstas, bet buvo gi įdomiau 🙂

3. Visus myliu.. Nežinau, kodėl taip sakau, bet šiaip visus myliu. tai myliu. Žodžiu, meilės žmogus esu ^^

4.. Pasidalinkit komentaruose mintimis. Pagalvokite, kaip čia yra iš tiesų? Ką sukėlė tekstas? Stengiausi įvesti ir kulminaciją padaryti. Kaip mąstėte prieš skaitydami jį ir kaip po? Ar tai sukėlė kažkokių susimąstymų? Ir kas be ko… Ar turite tokį tokį žmogų šalia? Ko jis išmokė jus? Kaip? Ir vėl pasikartosiu: ar išdrįstumėte tokiam žmogui pasakyti tą tokį nuoširdų “ačiū”?

Tai tiek ^^

Su jumis buvo,

tarp baltų kamuolinių debesų, lėktuvų skrydžių pėdsakų ieškanti,

— White Jasumin

Photo by Andrea Cantova

Daiktėjame

Gerai pagalvojus, visiems mums kažko gyvenime trūksta.
Yra tokių, kurie neturi gyvenimo tikslo, dvasinių vertybių ir tūno savo konforto zonoje, panašėjančioje į tamsią, gilią bedugnę. Jiems trūksta SAU sukurtų taisyklių-gyvenimo griaučių, pagal kuriuos galėtų vertinti bei tobulinti SAVO gyvenimą, susidėlioti prioritetus bei siekti jų.

Sakoma, jog taisyklės yra tam, kad mes jas laužytumėme. Tarp planinių griaučių, galime įterpti net spontaniškiausius veiksmus, gyvenimo momentus, nebijodami nukrypti nuo savo tikslų siekimo plano, nes mes juk patys savo gyvenimo režisieriai. Jei mums nepatinka mūsų kuriamo gyvenimo filmo scenarijus, mes galime jį tiesiog pakeisti.

Tereikia norėti.
Tereikia nebijoti pokyčių.
Stengtis mesti iššūkį sau, ir jo siekti.
O jei sunku, nebijoti paprašyti pagalbos.

Besiskundžiantys ir save graužiantys žmonės stokoja to žaidimo. Žaidimo, kurį būtų verta žaisti. (Vienokį ar kitokį mes visi juk jį žaidžiame..)
Vadinasi, reikia pasikelti levelį – tada atsiras kažkas naujo, nepatirto, intriga — tiek protui, tiek sielai. O, kad pereiti į naują levelį, reikia išlįsti iš savo jaukios bei šiltos konforto zonos.
Dar vieno dalyko stinga visuomenei: bendravimo prasmės. Žmonės kenčia atskirti vieni nuo kitų. Bet pala… Jei neturime nei tikslo, nei vertybių, tai kuo gi mes galime pasidalinti su savo artimu? Nebent “tuštuma”, apgailėtino ir dirbtino “aš” fragmentais.
Nemaža dalis žmonių blaškosi, pasineria į pramogas ar lošimus. Ir taip jie ieško. Tačiau jie ieško ne savęs, ne vertybių ir ne tikslo. Tokie individai ieško DAIKTŲ. Daiktų, kuriuos būtų galima panaudoti. Kurie užpildytų būtent tą, jų taip bandomą paslėpti —
užmaskuoti tuštumą. Kurie sutvirtintų pašlijusią savivoką. Kurie įkūnytų prasmę ir suteiktų gyvenimui gyvybingumo.
Bet juk tai tik savęs apgaudinėjimas. Apgaudinėjimas savęs, kad tu esi laimingas. Na ir kas, kad tu rodaisi kitų akyse it užkopęs į Olimpo kalną: apsirūpinęs materialiai kone iki gyvenimo galo, gyvenantis prabangiame ELITO rajone bei vairuojantis kelis šimtus arklio galių variklį, turintį automobilį? Giliai širdyje žinai, kad tai tai melas. Kad tau visgi trūksta tos dvasinės ramybės-pusiausvyros-pilnatvės.
Pasaulis sparčiai daiktėja. Dauguma visuomenės žmonių, tiesiog skęsta gausoje jų. Džimas Keris yra pasakęs: “Norėčiau, kad kiekvienas taptų turtingas ir žymus, bei gautų visa tai ko trokšta, tam, kad suprastų, jog reikia visai ne to. ” Kai daiktų žmonėms tampa gana, jie pakyla į kitą lygį. Jie ima ieškoti bendruomenės, kurią vienytų tikslas ir tvarka. Bet pala.. O jei visa nutiks per vėlai, tai suvokus? Būsi turtingas.. bet .. tuščias? Klausimas vertas mindfuck’o.

—White Jasumin

 

“Apchi!” Kritikos pipirai!

Kritika — kaip kokie pipirai, nuo kurių norisi čiaudėti. Bet man patinka aštrus maistas. Tiek ruošti, tiek valgyti.

Neneigsite nė vienas, jog esate ją išgirdę. Vieni kritiką priima oriai ir ją panaudoja savęs tobulinimui, kiti — priima, bet labai išgyvena, treti — beprotiškai bando įrodyti, jog tai netiesa. Ne apie apkalbas ar šmeižtą rašysiu šiame rašmenyje savo, bet būtent apie KRTIKĄ.

Pirmiausia, išsiaiškinkime žodžio reikšmę, kad nekiltų jokių nesusipratimų jums beskaitant šį raštalą.

Kritika — kurio nors darbo vertinimas, nagrinėjimas, aptarimas ir neigiamumų iškėlimas: Principinė ir atvira kritika bei savikritika yra tikras kelias į spartesnį trūkumų šalinimą. (Dabartinis lietuvių kalbos žodynas)

Pripažinkime, nė vienas iš mūsų nemėgsta būti kritikuojamas. Nors truputėlį sukritikuotas žmogus ima vienaip ar kitaip gintis, kelia klausimus “kodėl? kas netinka?” ir pan. Vis dėlto, tai tik parodo kritikos pagrįstumą. Mes stengiamės paneigti faktą, kuris giliai sielos gelmėse mus kankina ir negalime jo vis dar išspręsti bei sutriuškinti kritikuotoją.
Patikėkit manimi, aš taip pat buvau kritikuojama. Dėl mokslo, dėl kitokio mąstymo, dėl išskirtinumo, elgesio, išvaizdos, mano straipsniai buvo kritikuojami melagingai pateikiant duomenis, taip vadinamuose “komentaruose”.  Kritika yra skaudus dalykas. Bet po kiek laiko tu pradedi į ją žiūrėti iš kitos periferijos. Dėl kai kurių esminių mano gyvenimo dalykų dar ir dabar skaudžiai reaguoju kritikuojama, bet po to nusiraminu, viską permąstau, padėkoju už ją, ir tada pradedu atsirinkti esminius kritikos dalykus, kad ją būtų galima panaudoti savęs tobulinimui, kad nebekartoti tų pačių klaidų vėl ir vėl. Kritika ugdo žmogaus vidines savybes ir jos panaudojimą tobulėjimui

Ką supratau — gintis, kai kritika yra tikra, ne iš piršto laužta, o pagrįsta — neverta. Tada žūsta smegenyse mano nervinės ląstelės!! Man gaila jų! Ir dar paimi surauki kaktą, kai pyksti, mąstai apie kritiką piktai, nors supranti, kad tai vis dėlto — tiesa.. Ta gynyba, tiesiog gali kartais paskatinti ignoruoti labai naudingą informaciją. Galbūt kritikuotojas išsakęs savo nuomonę pasiūlys, kaip tau ištaisyti klaidą, padės susidoroti su problema ir tu galėsi tobulėti taip. Tave motyvuos bei palaikys.

Kad ir kaip sunku, bet geriau nekovoti su kritika. Geriau ją išklausyti. Atsirinkti dalykus, kurie yra tikri, susiję su tavo problemomis ir panaudoti ją savęs tobulinimui. Tada pasidaryti sprendimų planą, kaip ištaisyti problemą, kad ji nepasikartotų ir spręsti ją! Turint planą DAUUUUG lengviau kovoti su problema. Bet neverta kovoti su kritika, kad parodytum ką tu gali. Geriau išklausyk — priimk — ir parodyk ką sugebi!

Tai tiek apie kritikos priėmimą.

O apie jos davimą?
Turiu pripažinti, galiu sukritikuoti bet kurį žmogų. Man labai reikalingą ateityje ir visišką ištižėlį, mylimą artimąjį ar žmogų, ant kurio man nusispjaut. Kaip jau išsiaiškinome, kritika — nėra skanus dalykas, bet laaabai reikalingas. Bet ją pateikti reikia mokėti taip pat. Kaip jau žinome, kritiką žmonės priima skirtingai. Vadinasi, skirtingai ją reikia ir mokėti pateikti. Vieniem — kaip kokį saldainį įvyniotą į čiužantį ryškiaspalvį popieriuką, kitiems — kaip aštrų čili pipirą sugrūsti į burną ir pasakyti “kramtyk!”

Jei atvirai, šito dar mokausi. Nes jei jau rėžiu kritiką — tai tiesiai šviesiai be saldumo. Tada žiūriu, kaip žmogus reaguoja, ir jei labai nuliūdinu — atsiprašinėju milijono kartų, kad taip skaudžiai jam ją išsakiau. Širdies gilumoje dar dabar kirba vieno organizacijos nario iškritikavimas, dėl jo nevykusio skelbimo maketo renginiui, prieš visą organizaciją. Tada pamenu buvo labai svarbus renginys, o darbas buvo atliktas LAAAABAI prastai. Susirinkimo metu, prieš visą organizaciją išsakiau aštrią nuomonę apie darbą be jokių užuolankų (nes buvau jos pirmininkė ir jokia detalė negalėjo praslysti pro mano akis, kad renginys būtų suorganizuotas puikiai).  Bet po to darbas buvo puikus 😀 komedija. Vadinasi, kritikos pagalba aš padėjau tam žmogui parengti nepriekaištingą darbą. Bet vistiek jaučiuosi dar kalta. Yra buvę niuansų, kai esu pravirkdžius žmones išsakiusi tikrą tiesą. Jie tiesiog nesugebėjo jos atlaikyti. Ji jiems buvo per žiauri.

Tai parodo, jog riekia mokėti pateikti kritiką. Na, nebent tai yra žmogus iš “black list” ir tu nori jį sutrinti su žemėmis. To mokausi pažindama žmogaus asmenybę. Kas jam patinka, kas ne, patarimais, o ne pamokslais, pagalba ir panašiai. Labai vertinu tiesą ir pati stengiuosi sakyti ją, jeigu paklausia mano nuomonės arba patarimo. Tik, kai nepažįsti gerai žmogaus ir nežinai, kaip jis reaguos — labai sunku parinkti tikrąją taktiką, kaip visa tai išsakyti. Aš asmeniškai tada elgiuosi spontaniškai — kas bus tas. Galiausiai įpinkite ją į humorą, laimę, šypseną ir originalumą — tada bus ji skanesnė, bet tiesa 🙂

Aš pasirašau po savo kiekvienu kritikos žodžiu, ir esu pasiruošusi suteikti pagalbą, kad išspręsti problemą.

Aš priimu kritiką ir pasiryžtu pakeisti esamą padėtį, bent truputėlį, kad pavyktų improve my life.

O kokie Jūs? Kaip išsakote kritiką? Ar kankinatės, jei matote, jog ji priimta skaudžiai? Kaip reaguojate, kai esate kritikuojami? Papasakokite 🙂

— White Jasmin

Like, share, com as you want 🙂